Apie eucharistiją ir krikštą
Bene pats ankstyviausias išlikęs graikų kalba rašytas krikščionių tekstas (neskaitant Naujojo Testamento) yra Didachė (gr. didache – mokymas). Mokymas apie gyvenimo ir mirties kelią, nurodymai dėl krikšto, pasninko, maldos „Tėve mūsų“, eucharistijos – dėkojimo už duoną ir vyną ir ypač pamokymai apie klajojančius mokytojus bei pranašus, taip pat vyskupų ir diakonų išsirinkimą liudija, kad tekstas (bent mano paminėtos jo dalys) galėjo būti rašytas tuo pat metu kaip ir Naujojo Testamento knygos ir net anksčiau už kai kurias iš jų (apie 50–70 m.). Greičiausiai tekstas buvo redaguotas ir galbūt surinktas iš kelių skirtingų šaltinių, tad kitos teksto dalys yra vėlesnės, vieni tyrėjai Didachę datuoja 70–90 m., kiti 100–120 m.
Didachės tekstas patvirtina, kad ankstyvoji Bažnyčia praktikavo du sakramentus – krikštą ir eucharistiją. Šį kartą pacituosiu vietą, kurioje rašoma apie krikštą, bet pirma reikia bent kelis žodžius pasakyti apie eucharistiją.
Koks buvo eucharistijos pobūdis sunku pasakyti, nes paragrafuose „Apie eucharistiją“ užrašytos tik padėkos maldos. Tačiau viena detalė pateikia nemažą staigmeną: pirma dėkojama už taurę, o po to – už laužomą duoną. Ši seka priešinga tai, kurią pateikia evangelistai aprašydami paskutinę Jėzaus vakarienę (Mt 26, 26-29; Mk 14, 22-25). Galbūt todėl, kad norėta atsiriboti nuo judėjiško paveldo – prieš tai nurodoma pasninkauti kitomis dienomis nei žydai: pastarieji pasninkaudavo pirmadienį ir ketvirtadienį, o krikščionys turi pasninkauti trečiadienį ir penktadienį.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad seka kitokia, nes dar nebuvo fiksuotos liturginės tvarkos. Tai patvirtina ir kelios Naujojo Testamento vietos: Luko evangelijoje paskutinės vakarienės metu minimos dvi taurės, o padėka už laužomą duoną įterpta tarp jų (Lk 22, 14-20). Judėjai per Paschos vakarienę, vadinamą Seder, iki mūsų dienų pakelia keturias ritualines vyno taures (hbr. arǝba kosot). Dar įdomiau tai, kad Pirmajame laiške korintiečiams Paulius pateikia dvi Viešpaties vakarienės šventimo sekas: vienoje pirma minima taurė, o po to duona (1 Kor 10,16), kitoje – pirma duona, po to taurė (11, 23–25).
Dabar paskaitykime, kas Didachėje parašyta apie krikštą (vertimas mano):
Apie krikštą. Krikštykite taip: visa tai paskelbę, krikštykite Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu gyvame vandenyje. Jei neturėtum gyvo vandens, panardink į kitokį vandenį. Jei negali šaltame, [krikštyk] šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei kito, užpilk ant galvos tris kartus Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Prieš krikštą tepasninkauja krikštytojas ir krikštijamasis, o kiti [dalyviai], jei gali. Bet tam, kuris krikštijamas, liepk pasninkauti prieš [krikštą] vieną arba dvi dienas.
Žodžiai „visa tai paskelbę“ yra nuoroda į prieš tai užrašytus pamokymus apie gyvenimo bei mirties kelią ir Viešpaties jungą. Prieš krikštą turi būti atskleista Evangelijos esmė, tad krikštijamieji yra brandūs žmonės – gyvenimo kelią rinktis ir ant savo pečių dėtis Viešpaties jungą jie kviečiami tik tuomet, kai įsisąmonina pamatines tikėjimo tiesas. Pati katechezė nėra moralistinė: po raginimo nešti Viešpaties jungą priduriama: „jei nepajėgi, daryk, kiek pajėgi“.
Didachės nurodymai dėl krikšto pobūdžio aiškiai liudija, kad pirmieji krikščionys krikštydavo upėje: „gyvas vanduo“ yra tekantis vanduo. Galbūt taip krikštijant buvo sekama Jono, kuris krikštijo Jordane, pėdomis, o galbūt todėl, kad nuodėmių nuplovimą geriau simbolizuoja tekantis vanduo. Tačiau vėlgi – tai ne dogminis įstatymas. Aplinkybės gali pakoreguoti krikšto pobūdį, svarbu, kad būtų krikštijama Trejybės vardu. Atlaidžiai ir su simpatija kreipiamasi ir į kitus krikšto dalyvius: kas gali teprisijungia prie pasninko. Suprask, kas negali – nieko tokio, savęs tenesmerkia. Ne kiekvienas gali panešti visą Viešpaties jungą, ne visi yra tobuli – taip sakoma baigiant katechezę.
Ganytojų žodžiai, surinkti Didachėje, kupini meilės ir jautrumo. Griežti žodžiai skamba tik veidmainių atžvilgiu – lygiai taip, kaip Viešpaties Jėzaus.