Baptistų ištakos
Giedrius Saulytis
Norint suprasti baptistų bažnyčios kilmę, būtina pažvelgti į pirmtakus, kelias XVI a. Reformacijos kryptis, kurios vedė prie naujos protestantiškos konfesijos atsiradimo – į anabaptistus Europoje ir puritonus bei atsiskyrėlius / separatistus (angl. to separate – at(si)skirti) Anglijoje.
Beveik tuo pat metu, kai Vokietijoje formavosi liuteronų, o Šveicarijoje reformatų bažnyčios, kilo antroji Reformacijos banga, kuri įtraukė nemažą dalį krikščionių, siekusių Bažnyčios atnaujinimo. Martyno Lutherio, Jono Kalvino ir Ulricho Cvinglio teologinės idėjos reformavo eklezines institucijas, kultūrą ir politiką, tačiau kasdienis žmonių gyvenimas ir tikėjimo praktika mažai kito. Tyros Bažnyčios, kuri atspindėtų Evangelijos mokslą, troškulys skatino tolimesnes reformas. Reformacijos tėvai sumažino sakramentų skaičių nuo septynių iki dviejų, polemizavo dėl Eucharistijos pobūdžio, bet nematė reikalo keisti krikšto sakramento. Bet tikintieji, patyrę sielą gelbstinčią ir vidų perkeičiančią Dievo malonę, savo atsivertimą norėjo viešai paženklinti krikštu. Būtent tokią tikėjimo įvykių seką – tikėjimas ir po to krikštas, o ne krikštas ir po to tikėjimas – pateikia Naujasis Testamentas. Šiuos reformatorius pradėta vadinti anabaptistais (iš gr. krikštijančiais iš naujo). Nors ši praktika buvo pagrįsta ne viena Naujojo Testamento ištrauka, sakramento reforma, kuri perkelia krikštą iš kūdikystės į brandų amžių, daugeliui atrodė netikslinga ir per daug radikali. Tiek katalikų, tiek protestantų magisteriumas anabaptistus laikė eretikais.
1525 m. sausio 21 d. Ciuriche kai kurie Ulricho Cvinglio pasekėjai, protestuodami prieš miesto tarybos sprendimą, reikalavusį pakrikštyti visus nekrikštytus kūdikius arba pasitraukti iš miesto, pakrikštijo vienas kitą, pareikšdami, kad sąmoningas brandžių žmonių, o ne kūdikių krikštas atitinka Naujojo Testamento mokymą. Po dviejų metų pasirodė lakoniškas teologinis dokumentas – Šleitheimo išpažinimas, kurio pirmasis punktas skelbė:
Krikštas turi būti suteikiamas visiems, kurie buvo mokomi atgailauti ir kurie nuoširdžiai tiki, kad Kristus nuplovė jų nuodėmes; taip pat visiems, trokštantiems gyventi Jėzaus Kristaus prisikėlimu ir būti palaidotiems su Juo mirtyje, idant prisikeltų su Juo – visiems, kurie tai supranta, trokšta ir prašo mūsų [būti pakrikštytais]. Šiuo dokumentu atmetamas kūdikių krikštas – didžiausia ir pirmoji popiežiaus bjaurastis. Tam pagrindo suteikia apaštalų raštai ir jų praktikos liudijimai. Mes tiesiog norime ryžtingai ir tvirtai laikytis to paties.
Dokumento autorius, buvęs benediktinų vienuolis Michaelis Sattleris (1490–1527), buvo suimtas, apkaltintas erezija, žiauriai nukankintas ir sudegintas ant laužo Rotenburge, Bavarijoje. Myriop buvo nuteisti ir kiti bendruomenės nariai, moterys, tarp jų Sattlerio žmona Margareta, paskandintos. Šleitheimo išpažinimas smerkė kalavijo, t. y. prievartos naudojimą ir kritiškai vertino politines krikščionių ambicijas. Išpažinimo autoriaus kankinystė dar labiau sustiprino jo pasekėjų tikėjimą, kad jie eina teisingu keliu ir Dievo karalystė negali būti įtvirtinta kalaviju.
Tiesa, 1534–1535 m. Miunsteryje vykęs sukilimas, kurį inspiravo iš Nyderlandų atvykę radikalai, stipriai diskreditavo anabaptistų judėjimą. 1536 m. jį reabilituoti ėmėsi buvęs katalikų kunigas Menno Simonsas (1496–1561), vienas įtakingiausių anabaptistų pamokslininkų ir rašytojų. Ilgainiui jo pasekėjus pradėta vadinti menonitais. Iš anabaptistų kilo ir iki mūsų dienų Šiaurės Amerikoje gyvuojantys amišai ir huteritai.
Tekste, pavadintame: Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gelbstinčio mokslo PAMATAI IR AIŠKŪS PAMOKYMAI, Menno Simonsas išdėstė tikėjimo kelio seką taip: pirma nušvinta malonės diena, vedanti į nuoširdžią bei tikrą atgailą, o ji pagimdo tikėjimą. Tikėjimas pagal Jėzaus Kristaus paliepimą patvirtinamas krikštu:
Maži vaikai neturi supratimo ir jų neįmanoma mokyti, todėl jiems negalima teikti krikšto neiškraipant Viešpaties potvarkio, nepiktnaudžiaujant Jo didingu vardu ir nepažeidžiant Jo šventojo žodžio. Naujajame Testamente nėra potvarkių, skirtų kūdikiams.
Krikščionybės istorijos tyrėjai neturi vieningos nuomonės dėl to, kiek anabaptistų puoselėtos idėjos turėjo įtakos baptistų bendruomenėms, kurios XVII a. pirmoje pusėje pradėjo kurtis Anglijoje. Vieni mano, kad teologines doktrinas baptistai perėmė iš anabaptistų. Juk vien tai, kad ir vieni, ir kiti krikštijo suaugusiuosius, o ne vaikus, rodo buvusį ryšį. Istoriografija mini ne vieną faktą, kad anabaptistai atvykdavo į Angliją. Tačiau kiti istorikai baptistų kaip atskiros konfesijos kūrimąsi sieja su Anglikonų bažnyčioje vykusiais puritonų ir separatistų judėjimais.
Pradedant XVI a. viduriu Bažnyčia Anglijoje ėmėsi didelių reformų: 1549 m. buvo išleista Bendroji maldaknygė, pakeitusi lotyniškas Mišias anglų kalba (1552 m. leidimas jau visai protestantiškas). Dvasininkams buvo leista tuoktis, iš bažnyčių pradėta šalinti atvaizdus ir altorius, Eucharistiją traktuoti atmetant transsubstanciaciją. Tačiau dalis kunigų manė, kad reformos nepilnos ir per lėtos, jie siūlė apriboti vyskupo galias suteikiant įgaliojimus pačiai tikėjimo bendruomenei su išsirinktais ganytojais tvarkytis bei gyventi pagal Šventąjį Raštą. Tokie buvo pagrindiniai puritonų (iš angl. purity – tyrumas) ir atsiskyrėlių siekiai. Atsiskyrėliai nuo puritonų skyrėsi tuo, kad, puritonai mėgino tyrinti anglikonų bažnyčią pasilikdami joje, o atsiskyrėliai, ją palikdavo ir kūrė tikėjimo bendruomenes, kuriose nevaržomi galėjo siekti Reformacijos idealų.
Nors naujų reformų nešėjai bažnyčios istorikų pavadinti nevienodai, jie darė įtaką vienas kitam ir neretai veikė drauge. Tas pats žmogus galėjo pereiti per skirtingus santykio su besireformuojančia Bažnyčia etapus: pirma būti puritonu, vėliau tapti atsiskyrėliu ir galiausiai virsti baptistu.
Konfesinės istorijos tyrėjai pirmuoju baptistu laiko Johną Smythą (1554–1612). Studijavęs Kembridžo universitete, 1594 m. Smythas buvo įšventintas į anglikonų kunigus. 1602 m. jis buvo išrinktas Geinsboro miesto pamokslininku, tačiau dėl puritoniškų idėjų buvo atleistas. Tada vertėsi gydytojo praktika ir subūręs bendraminčių bendruomenę tęsė ganytojo tarnystę. 1609 m. persekiojama bendruomenė pasitraukė į Nyderlandus. Tais pačiais metais Smythas pakrikštijo pats save ir bendruomenės narius.
Pasak Smytho, tikras Dievo garbinimas kyla iš širdies, o geriausios maldos ir pamokslai yra spontaniški. Lutherio suformuluotą visų tikinčiųjų kunigystės doktriną, pagal kurią ne įšventinti kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir pasauliečių, o visi tikintys, Smythas papildė dar vienu aspektu – visų tikinčiųjų dalyvavimu valdyme. Jo įsitikinimu, krikščionys dalijasi ne tik Kristaus kaip Aukščiausiojo kunigo, bet ir Kristaus kaip karaliaus vaidmeniu. Burdamiesi jie turi paties Viešpaties suteiktą teisę valdyti bendruomenę. Praktinis vietinės bažnyčios valdymas taip pat turi remtis tokiu principu – ji gyvena iš narių aukų, o ne iš valstybės skiriamų lėšų. Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos.
Paskutiniais gyvenimo metais Smythas parašė ne vieną knygą lotynų kalba ir teologiniu aspektu žengė toliau nei kiti anglikonų atsiskyrėliai. Jis atmetė Kalvino soteriologiją, aiškinančią, kad Kristaus atpirkimas skirtas tik išrinktiesiems. Pasak jo, Dievas sukūrė ir atpirko žmoniją pagal savo atvaizdą ir išgelbėjimą paskyrė visiems žmonėms, niekam nelemdamas pražūties. Bet kuris žmogus, veikiant Šventajai Dvasiai, gali arba atgailauti ir gręžtis nuo nuodėmių, arba priešintis ir likti užkietėjęs. Šiuo aspektu Smytho įsitikinimai yra labai artimi soteriologinei Jakobo Arminijaus (1560–1609) pozicijai, tvirtinančiai, kad Kristus mirė už visus, ne tik už išrinktuosius, ir, nors išgelbėjimas yra Dievo malonės dovana, žmogus savo valia ją priima arba jos atsisako.
Smytho ganomą bendruomenę galime laikyti pirmąja baptistų bažnyčia, nors jos nariai taip savęs nevadino. Pirmoji bendruomenė, turėjusi baptistų bažnyčios pavadinimą, nuo 1639 m. gyvavo Bristolio mieste ir vadinosi Brodmido baptistų bažnyčia (angl. Broadmead Baptist Church; Brodmidas – Bristolio rajonas).
Taigi baptistai yra tikri Reformacijos tėvų Europoje ir puritonų Anglijoje įpėdiniai. Pasak istoriko Davido W. Bebbingtono, baptistai buvo krikščionys, kurie Reformacijos principus įgyvendino iki galo.