Evangelija ir moters vaidmuo
Palyginti su kitais sinoptiniais evangelijų autoriais, Lukas nutapė bene ryškiausius moterų paveikslus: Elzbietos, Jono motinos, Marijos, Viešpaties Jėzaus motinos (1–2 sk.), šventyklos pranašės Onos (2, 36–38), Simono Petro uošvės (4, 38–39), našlės, kuri laidojo savo sūnų Naine (7, 11–17), žinomos mieste nusidėjėlės, kuri labai mylėjo Jėzų (7, 36–50), Mortos ir jos sesers Marijos (10, 38–42).
Jėzus keliavo per miestus ir kaimus skleisdamas ir skelbdamas gerąją Dievo karalystės žinią. Su juo buvo dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Joana, Erodo namų valdytojo Chūzo žmona, Zuzana, ir daug kitų, kurios jiems patarnavo savo ištekliais. (Lk 8, 1–3)
Šios dienos skaitiniuose vardijamos moterys, lydėjusios Jėzų kelionėse ir net po jo mirties Jeruzalėje (23, 55). Ne visų vardus žinome, tik iškiliausių. Pirmoji – Marija Magdalietė, kuriai prisikėlęs iš mirusiųjų Jėzus pasirodė pirmiausia, po to Joana, nedvejotinai pasiturinti Erodo namų valdytojo žmona, ir Zuzana, kuri Naujajame Testamente paminėta tik šioje vietoje.
Tai, kad šios moterys keliavo su Jėzumi ir apaštalais, yra ganėtinai neįprasta, nes to meto visuomenėje moters vaidmuo įprastai apsiribodavo namų priežiūra. Sunku įsivaizduoti namus, kurių šeimininkė iškeliautų palikusi savo vyrą ir vaikus. Galbūt vaikai jau buvo užaugę, o gal kai kurie keliavo drauge. Panašu, kad vyrai pritarė tokiam sprendimui, taigi, irgi žinojo apie Jėzų ir greičiausiai buvo juo patikėję. Kad ir kaip būtų, Lukas visą dėmesį sutelkia į moteris ir jų tarnystę, pabrėždamas, kad ne vien vyrai buvo Jėzaus Kristaus mokiniai. Moterys turėjo ne mažiau svarbią dalį.
Šią mintį evangelistas netrukus iliustruoja Marijos, sėdinčios prie Viešpaties kojų, pavyzdžiu:
Jiems bekeliaujant, Jėzus atėjo į vieną kaimą. Jį priėmė moteris, vardu Morta. Ji turėjo seserį, vardu Marija, kuri atsisėdusi prie Viešpaties kojų klausėsi jo žodžių. O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu. Priėjusi ji tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ O Viešpats jai atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų, o tereikia tik vieno: Marija išsirinko geresniąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ (Lk 10, 38–42)
Judėjai mokinystę neretai apibūdindavo kaip sėdėjimą prie mokytojo kojų (pvz., Apd 22, 3). Žydai, kaip ir graikai, mokytis leisdavo savo sūnus, o dukterų pagrindinis vaidmuo buvo padėti namų ruošoje. Jei žiūrėtume per kultūros prizmę, būtent Morta atitinka idealų moters portretą – patarnauja į namus užsukusiam rabinui. Tačiau Lukas atskleidžia, kad, žiūrint Dievo akimis, Marijos vaidmuo – gilintis į Kristaus mokslą – svarbesnis. Atsiliepdamas į Mortos priekaištą Kristus ne tik pabrėžia dvasinės mokinystės svarbą, bet ir koreguoja dar ilgai gyvavusią nuostatą, kad mokslas ir lavinimasis skirtas vyrams, o ne moterims. Religiniu aspektu ją išlaiko judaizmas, islamas ir didžiąja dalimi krikščionybė. Pastaroji labiausiai linkusi save reformuoti ir moteriai suteikti vis daugiau vietos tarnaujant Kristaus Bažnyčioje.
Luko perspektyva nekelia dvejonių – Kristaus mokiniai yra ir vyrai, ir moterys, o tai reiškia, kad visi žmonės, neatsižvelgiant į lytį, gali dalyvauti Dievo darbe pagal suteiktą Dievo malonės saiką.
Pastorius dr. Giedrius Saulytis